Užsakymus nuo 20 Eur siunčiame nemokamai
ANNE SVERDRUP-THYGESON

Vabzdžių planeta. Kodėl žmonija be jų neišgyventų

€16,00
 

Norvegijos mokslininkės Anne Sverdrup-Thygeson knygoje „Vabzdžių planeta: kodėl žmonija be jų neišgyventų“ aprašomas ypatingas pasaulis, kuriame gyvena maži, gražūs, nepaprastai užsispyrę padarai, kasdien gelbstintys žmonių gyvybes. Kas jie? Vabzdžiai!

Jų Žemėje yra tiek daug, kad jei kas nors išleistų kalendorių su „Mėnesio vabzdžio“ nuotraukomis, jo užtektų 80 000 metų. Arba, kad nereikėtų ilgai skaičiuoti, galima pranešti, kad vabzdžių rūšių yra 200 milijonų. Jie matė viską. Stebėjo kaip pasirodo ir išnyksta dizonaurai, todėl, turbūt, į mus nežiūri labai rimtai. Ir nors jų smegenys ne didesnės nei sezamo sėkla, jie moka skaičiuoti iki keturių ir atsimena veidus. Anne Sverdrup-Thygeson knygoje „Vabzdžių planeta“ pateikiama, žinoma, ne tik įdomioji statistika. Mokslininkė joje pateikia daugybę faktų ir įžvalgų.

Štai, rašo Anne Sverdrup-Thygeson - tarakonai gali išgelbėti mus iš sugriuvusio namo nuolaužų, vabalai gali skaidyti plastiką, o skruzdės padeda išrasti naujos generacijos antibiotikus. Vaisinės muselės yra šešių Nobelio premijų medicinos srityje bendraautorės. Sudėtingi vabzdžių meilės ritualai yra ne tik gera tema pokalbiui vakarėlyje – vabzdžių išgyvenimo ir palikuonių globos strategijos katalizuoja biologijos ir ekologijos mokslus. Na, ir sunku įsivaizduoti, koks siaubas apimtų saldumynų mėgėjus, jei staiga pasaulyje nebeliktų mažytės šokoladinės muselės, vienintelės galinčios apdulkinti kakavmedžio žiedus!

Taigi, knyga „Vabzdžių planeta: kodėl žmonija be jų neišgyventų“ įrodo, kad vabzdžiai – mūsų ekosistemos pagrindas ir mes, žmonės, esame priklausomi nuo to, kaip jie atlieka savo darbą. Vabzdžiai ne tik apdulkina augalus, platina sėklas, valo puvėsius ir atliekas mūsų aplinkoje (kai kurie net skaido plastiką!) ar kovoja su kenksmingais organizmais, bet ir padeda ištikus katastrofoms bei įkvepia žmones tobulinti technologijas. Vabzdžiai valdo mūsų pasaulį, ir mūsų pareiga – suprasti, kaip tai vyksta ir ką galime padaryti, kad mūsų planeta nesunyktų, kad joje išliktų pusiausvyra. Ir nors šiltas vasaros vakaras prie ežero daug kam atrodytų kur kas malonesnis be kraujasiurbių uodų, turime susitaikyti su mintimi, kad Žemė – ne žmonių, o vabzdžių planeta ir be jų išgyventi beveik negalėtume.