"Lūkuriuodama Vakarė užsitraukė dar vieną kartų dūmą. „Šita paskutinė“ – nuskambėjo galvoje. Ir taip jau ketverius metus. Meluoti sau sekėsi puikiai.
Pro dūmus, kaip kokį filtrą, pasidaro įdomiau stebėti bohemos gatves, tokias pažįstamas ir kartu svetimas. Lyg per ekraną kino salėje, iš slapukių detalių spėliojant, kas šios realybės režisierius. Žvelgiant iš aukštai į šlapią liežuvių mainų programą prie gretimo medžio, vartant akis nuo tokios pažįstamos romantikos iliuzijos, į kurią, Vakarė buvo tikra, jau nebeįbristų. Mieliau atsidurtų Kventino Tarantino veiksme, nukraujuotų greitai ir aiškiai, įsispraudusi į kokią geltoną suknelę. Dar papartis ant nugaros, ir še – trispalvė."
