Knygų galiojimo laikas arba kaip išlikti aktualiam naujienų kultūroje

Ką jūs manytumėte, jei užėję į knygyną, į rankas paėmę knygą, kitoje jos pusėje rastumėte atspausdintą užrašą “Galioja iki …”.  Raudonai būtų pažymėtos knygos, artėjančios prie galiojimo laiko pabaigos ir padėtos kiek atskirai, kartu su kitomis tokiomis pat, kad jos kokiu pelėsiu ar nežymiai jaučiamu pašvinkusiu kvapeliu neužkrėstų tų gerųjų. O štai šviežesnės knygos pasitiktų lankytojus matomiausioje vietoje, ir lyg grietinės indelis skelbtų apie šio ryto šviežumą ir geriausias skonines savybes. 

Tikriausiai jau supratote ar esate pastebėję, kad panašiai viskas ir vyksta knygų pasaulyje. Užsukus į bet kurį knygyną ar atsidarius jų internetinį puslapį matysime iš tolo šviečiančias naujienas, ir akcijos lipdukais pažymėtas neaktualias (pasenusias?) knygas. Tačiau ar tikrai knyga turi labai aiškų galiojimo laiką? 

Leidyboje knygos gyvavimo ciklas paprastai yra skaičiuojamas dviems metams. Būtent tokiam laikotarpiui knygoms sudaromi biudžetai, prognozuojami aukščiausi ir žemiausi pirkimo bei susidomėjimo ciklai. Taip, kai kurios knygos gyvuoja ilgiau - klasika, pasauliniai ilgamečiai bestseleriai, ir vienas kitas perliukas, kurį taip siekia atrasti leidėjai - tai vietos rinkos įvertintos knygos, kuriam laikui patekusios į bestselerių ar išsilaikiusios longselerių sąrašuose, kada knyga daug metų stabiliai yra perkama, tiražai kartojami, nors tai ir ne pirmo ar antro top dešimtuko knygos.

Knygų leidybos statistika yra negailestinga - viena ar dvi knygos iš dešimties išleistų vos dengia savo leidybos kaštus, šešios ar septynios - skaičiuojant tą dviejų metų ciklą, yra tiesiog nuostolingos, ir tik maždaug viena būna pelninga, leidžianti padengti tų kitų išleistų knygų nuostolius, ir įgalinanti leidyklą eksperimentuoti ir bandyti naujo ciklo dešimtuką.. Tai pasaulinė statistika, tačiau ir Lietuvoje yra tokios pačios tendencijos, kaip ne kartą buvo patvirtinta pokalbiuose su kolegomis leidėjais. Būtent todėl ši statistika ir lemia, kad knygų rinkoje dominuoja naujienos. Nepasiteisino išleista knyga? Jei suteikus jai laiko metus, daugiausia - du, knyga neparodo gerų pardavimų rezultatų, ji paženklinama tuo raudonuoju galiojimo pabaigos ženkleliu ir pamirštama. Kol sandėlio likučiai leis, ją bus galima įsigyti nukainotą, pažymėtą kaip jau kiek pasenusią ir neaktualią. Apie tokią knygą niekas daug nekalbės ir jos neminės, nebent tik labai siauruose skaitytojų rateliuose. Savotiškas jaunystės ir naujienų kultas, pastebimas ir kitur mūsų kultūroje, ženklus rodo ir knygų leidybos pasaulyje.

Prisipažinsiu, ir mes lygiai taip pat bandėme gyventi tokiu ciklu - dėmesį sutelkiant į naujienas, kurių taip laukia alkanas rinkos žvėris, seniau išleistas knygas, paliekant kažkaip tvarkytis pačioms, tik retkarčiais apie jas primenant. Iš dalies taip ir turi būti - knyga privalo gyventi savo gyvenimą, ją reikia paleisti, kad jos vertė būtų matuojama skaitytojų rekomendacijomis iš lūpų į lūpas.

Bet ar tikrai?

Dažniausiai leidėjai net neturi fizinės galimybės skirti eterio (socialinių tinklų paskyrose, reklaminėse kampanijose) kalbėti apie knygas, kurios net pirmaisiais mėnesiais po išleidimo, kada susidomėjimas knyga yra didžiausias, neparodė įspūdingų pardavimų rezultatų, išskyrus, žinoma, tuos perliukus, kurių tiražai kartojimi, ir knyga vis dar aktuali skaitytojams. Tačiau knyga yra toks pat produktas kaip kremas nuo saulės, sveiki vaikams skirti užkandžiai, madingi batai ar suknelė, tik skirtas kitai auditorijai, atliepiantis kitus poreikius. 

Logika lyg sako, kad tai yra teisingas rinkos modelis - leidžiantis koncentruotis tik į naujienas, nes kitaip sistema neveikia ir negali veikti. Ir tikrai - įsitikinome tuo patys. Kartą beveik metus laiko neišleidome nė vienos naujienos, sakydami sau, kad sandėlyje turime labai daug knygų, jau anksčiau išleistų, tad pirma kiek atlaisvinkime vietos sandėlyje, ir tik tada imamės leisti naujienas. Praktika parodė, kad tai buvo klaidingas žingsnis. Neleisdamas naujienų tampi neaktualiu leidėju, sulauki mažiau dėmesio socialiniuose tinkluose, žiniasklaidoje, apžvalgininkų ir skaitytojų atsiliepimuose, puslapio lankomumas mažėja, o kartu su juo ir tų seniau išleistų knygų pardavimai. 

Visgi, būnant mažuoju leidėju, ilgą laiką kirbėjo jausmas, kad kažkas čia yra ne taip, ir kad mums ši naujienų kultūra netinka. 

Pradėję leisti knygas, visuomet sakėme, kad norime, jog net ir po penkiasdešimt metų lentynose radę mūsų knygas, žmonės vis dar matytų aktualią jų vertę, turinį, grožėtųsi išpildymu. Galbūt ne kiekvienai mūsų išleistai knygai tai nutiks - ne visoms ir reikia. Tačiau kodėl knyga, kuri, mūsų ir ją jau perskaičiusių skaitytojų nuomone, yra įdomi, įtraukianti ir aktuali, turėtų būti pamiršta tik todėl, kad ji yra išleista daugiau nei prieš porą metų ir kad nepateko į longselerių ar bestselerių sąrašą? Juo labiau, kad vidutiniškai vieną knygą Lietuvoje per minėtą dviejų metų laikotarpį įsigyja apie 1000 skaitytojų, kai kuriais atvejais - šiek tiek daugiau, ar gerokai mažiau, neskaičiuojant tų išimčių, kurių taip laukia leidėjai. Perskaito kiek daugiau nei įsigyja, tačiau tai visvien nedideli skaičiai. Tad natūraliai kyla klausimas - nejaugi visoje Lietuvoje nėra daugiau skaitytojų, kurie atrastų konkrečią knygą, matytų joje aktualią temą, idėją, sudomintų turinys? Galbūt naujienų kultūra ir lemia, kad leidžiamų knygų tiražai kasmet mažėja ir traukiasi? 

Tikrai nenoriu pasakyti, kad skaitytojai pastebi ir perka tik naujienas (nors iš leidėjų perspektyvos tikrai matome, kad tik naujienos leidžia leidykloms vystyti veiklą). Tačiau noriu atkreipti dėmesį kokius pasirinkimus mus lenkia daryti knygų rinkos ypatumai ir paskatinti domėtis, dalintis įspūdžiais mėgstamų leidyklų ar autorių knygų, kurios išleistos seniau, darytis sąrašus jus sudominusių knygų, prie kurių sugrįšite gal po poros ar daugiau metų (puikiai tam tinka Goodreads platforma). Taip pat norisi pakviesti lankytis mažuose, nepriklausomuose knygynuose Lietuvoje ar keliaujant - tikrai žinome, kad ten be aktualių naujienų galite rasti ir nišinių, įdomių, nors ir senokai išleistų leidinių. Tokiu būdu ne tik skaitymas, bet ir knygų pasirinkimo procesas bus įdomesnis, leidžiantis nustebti, atrasti ir patirti atradimo džiaugsmą.

Ir tikrai nebus taip, kad “Dvi Tylos” naujienų neleis - priešingai nekantraujame papasakoti apie tai, ką esame numatę kitam šių metų pusmečiui. Tačiau nuo šiol daugiau kalbėsime ir apie seniau išleistas knygas, kalbinsime jų autorius, kviesime į virtualius susitikimus. Būtent noras daugiau kalbėti apie laikui nepavaldžias knygas ir lėmė mūsų ambasadorių klubo gimimą, kuriame skatinsime prisiminti ir seniau išleistas knygas.

O kaip knygas renkatės jūs?

————

The Art of the Publisher yra asmeninis leidėjos Drasidos Žemaitės tinklaraštis, skirtas apžvelgti leidybos rinkos naujienas, įdomybes, skaudulius ir pasiekimus. Atvirai, kartais provokuojančiai ir drąsiai, tačiau visuomet pagardinta žiupsneliu leidyklos Dvi Tylos istorijų. 

Tinklaraščio serijos pavadinimas šįkart pasiskolintas iš Roberto Calasso knygos “The Art of the Publisher”.  Pirmąkart ši knyga išleista 2015 metais - senokai šių dienų standartais matuojant, tačiau joje netrūko gerų įžvalgų, skausmingai ir iki juoko pažįstamų leidybos situacijų. Rekomenduojama paskaityti visiems dirbantiems leidyboje, rašantiems ar kuriantiems knygas.

—

*kaip ir daug kas pasaulyje, šie įrašai yra subjektyvi ir asmeninė nuomonė, kuri gali skirtis nuo kitų rinkos žaidėjų patirties ir įspūdžių. Visgi, kai kurie dalykai yra juoda arba balta, ir šiandienos pasaulyje tai -  karas Ukrainoje: akivaizdi Rusijos agresija, kuriai kiekvienas galime pasipriešinti. Siųskime pinigus kovoti, remkime Blue Yellow 

—
Nuotrauka iš tikrai labai seniai išleistos ir rinkoje jau neberandamos knygos "Proud of Lithuania: A Fairy Tale by Sweet Root" pristatymo renginio. Kai kurios knygos baigia savo gyvavimo ciklą, ir iš jų lieka virtinė dailiai suvertų prisiminimų...